Nuo 1965 metų kino „prokatas“ įsikūrė pastatų komplekse Vilniuje, tuometinėje F. Dzeržinskio g. 186 (dabartinis šios vietos adresas – Ozo g. 4). Čia septintame dešimtmetyje atidarytos ir keturios kino salės. Pagrindinėje kino teatro salėje (veikusioje iki 2005 metų) tilpo virš 150 žiūrovų. Šis kino teatras 7-9 dešimtmečiais vienintelis rodė nerepertuarinius „fondinius“ filmus, o 9-10 dešimtmečiais buvo itin pamėgtas žiūrovų dėl jame iš videokasečių rodomų filmų. Nuo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio (iki 2020 metų) filmų repertuaras buvo rodomas mažesnėje Ozo kino salėje.
Juostų ritės filmų bazėje
Tiesiogiai kino „prokatas“ kuravo kino teatrus ir kituose miestuose – gerai klaipėdiečiams žinomą kino teatrą „Jūratė ir Kastytis“ bei seniausią Palangos kino teatrą „Naglis“.
Organizacijoje užsiimta ne tik kino sklaida, bet ir kino gamyba – veikė subtitravimo, juostų montažo, techninės priežiūros bei restauravimo cechai, dirbo kino afišų dailininkai. Taip pat čia buvo įsikūrusios ir kino remonto dirbtuvės, prižiūrėjusios ir teikusios įrangą kino teatrams visoje Lietuvoje.
Svarbi veiklos dalis po 2000 metų buvo kino mokomosios ir populiarinamosios veiklos organizavimas, rengtos retrospektyvos, Lietuvos kino kūrėjų programos ir susitikimai su aktoriais bei režisieriais, išvažiuojamieji kilnojamo kino seansai visoje Lietuvoje.
Kino „prokatas“ leido ir savo žurnalą „Ekrano naujienos“, kurį 1972 metais pakeitė iki šiol einantis žurnalas „Kinas“ bei laikraštis „Savaitės ekranas“ (dabar – „7 meno dienos“).
Filmų subtitravimo ceche
Iki devinto dešimtmečio organizacija veikė kaip Lietuvos respublikinė kino filmų nuomojimo kontora, vėliau, pridėjus kai kurias papildomas funkcijas, pavadinta Respublikiniu kino ir video susivienijimu „Lietuvos kinas“.
1990 metų gruodžio pabaigoje jis buvo reorganizuotas į valstybės įmonę „Lietuvos kinas“, kuri savo ruožtu po penkerių metų pertvarkyta į specialios paskirties uždarąją akcinę bendrovę, o 2003 metais – į uždarąją akcinę bendrovę. 2018 metų rudenį buvo priimtas sprendimas įmonę likviduoti, kuri 2023-2024 metais – likviduota, dalį jos turto perleidžiant Lietuvos kino centrui. Visą šį laikotarpį įmonę valdė Kultūros ministerija.
Nuo 2019 metų vietos kino kūrėjai su dalimi „Lietuvos kino“ darbuotojų, nesutikę su planuojamu organizacijos uždarymu, ėmėsi iniciatyvos išsaugoti šios vietos istorinę atmintį ir kultūrai svarbių veiklos krypčių tęstinumą. 2024 metais buvo persitvarkyta į savarankišką Lietuvos kino susivienijimą.
2024 metais žiūrovams atidaryta trečioji – Kinotekos salė, kuri anksčiau buvo skirta tik uždaroms filmų peržiūroms. Šioje ypatingoje nekomercinio kino vietoje Vilniuje, išlaikiusioje autentišką septintojo dešimtmečio įrengimą, atnaujintas nuolatinio filmų repertuaro rodymas iš skirtingų formatų kino juostų.
Nuo 2026 metų čia pradėta įgyvendinti kino kultūros sklaidos programa, skirta stiprinti kino juostų naudojimą ir juostinės projekcijos grandį kine, rengti mokymus, puoselėti mažųjų kino teatrų kultūrą bei kino paveldą ir telkti kino bendruomenę.
Lietuvos kino susivienijime kartu su kino sale ir kilnojamu kinu taip pat veikia filmavimo ir garso įrašymo studijos, dirba filmavimo, apšvietimo ir garso įrašymo, techninės įrangos ir remonto, filmų montažo bei kino juostų cechai, afišas tapo kino afišų dailininkė.
Straipsniai apie organizaciją ir bendrą kino istoriją spaudoje:
Kinotyrininkės ir kino kritikės Živilės Pipinytės straipsnių ciklas „Prokato užrašai“:
www.7md.lt/kinas/2020-03-27/Prokato-uzrasai
